Anykščių švietimo pagalbos centro karjeros specialistė Asta Palaimienė, bendradarbiaudama su Utenos regioninio karjeros centro veiklinimo koordinatore Sniežana Vaitasiene, trijose Anykščių rajono mokyklose vyresnių klasių mokiniams organizavo susitikimus su Valstybinių miškų urėdijos regioninio padalinio darbuotoja Monika Romanoviene. Specialistė Kavarsko pagrindinėje mokykloje-daugiafunkciniame centre, Svėdasų Juozo Tumo Vaižganto gimnazijoje ir Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje pristatė miškininko profesiją. Tai nėra tik specialybė, įgyjama po atitinkamų studijų, tai pirmiausia – gyvenimo būdas.
Dažnas iš mūsų net neįsivaizduoja, kokia iš tiesų yra miškininko kasdienybė. Tai darbas, trunkantis ištisus metus ir dažnai daugiau nei aštuonias valandas per dieną. Kiekvienas miškininkas supranta, kad miškas nuolat reikalauja dėmesio, rūpesčio, nepaisant nei paros, nei laiko, nei oro sąlygų. Ir tik po keliasdešimt metų gali pasakyti, jog užauginai tinkamą, brandų ir visuomenei naudingą mišką.
Miškininko profesija: garbingų tradicijų ir modernių technologijų jungtis. Svarbiausia miškininko funkcija – miško atkūrimas. Šios profesijos žmogus turi prižiūrėti, kad iškirsto miško dalis būtų atsodinta per trejus metus, taip pat miškininkai atidžiai ruošia sodininkus, kuriais miškas atkuriamas. Miškui nuolat gresia pavojai: gaisrai, audros, medienos vagystės, medžių ligos.
Kasmet yra iškertama dalis miškų, kurie turi būti atkurti per trejus metus, o vėliau nuosaikiai ugdomi ir prižiūrimi, kol tampa tvirtu mišku. Šiam darbui tinkamos tik kelios pavasario ir rudens savaitės, todėl miškininkai iš anksto ruošia sodinukus, organizuoja miškasodžius. Kasmet prie šios akcijos prisideda vis daugiau savanorių. Teiginys, kad Lietuvos miškai beatodairiškai kertami, nėra teisingas. Kiekvienais metais atsodinama 5 milijonai sodinukų arba 100 sodinukų kiekvienam Lietuvos vaikui.
Viena svarbiausių miškininko funkcijų – socialinė funkcija. Tai poilsinių ir pažintinių zonų įkūrimas ir priežiūra. Visuomenės švietimas apie elgesio taisykles miške, parke, inkilų kėlimas, žvėrelių maitinimas yra ne tik miškininko pareiga. Visa tai reikalinga, kad kiekvienas iš mūsų galėtų pažinti ir puoselėti mišką kaip savo namus.
Būtent miškininkai atlieka priešgaisrinę ir sanitarinę miško apsaugą ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose. Lankytojų paliktos šiukšlės, smilkstančios laužavietės sukelia didelį pavojų miškui. Tačiau miškas turi ir sunkiai pastebimų priešų – ligų ir kenkėjų, kurie pažeidžia medžių šaknis, kamienus, lapiją. Miškas – daugybės gyvūnų, paukščių, vabzdžių ir kitų gyvų organizmų namai.
Miškininkai turi pasitelkti visą savo profesionalumą, kad suderintų visuomenės ekonominius miško naudojimo interesus su biologinės įvairovės gausinimu, augalų ir gyvūnų populiacijų išsaugojimu.
Miško žemė Lietuvoje užima apie 33 proc. žemės ploto. Lietuvos miškingumas yra didesnis už vidutinį Europos Sąjungos šalių miškingumą (32,8 proc.). Miško priežiūrai reikalingas gausus būrys specialistų. Didelei daliai miškininkų ši specialybė suteikia galimybę gyventi ir dirbti mėgiamą darbą atokiausiuose Lietuvos kampeliuose.
Miškininko profesiją galima įgyti Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultete arba Kauno miškų ir inžinerijos kolegijoje.
Karjeros specialistė Asta Palaimienė
