Siekdami ugdyti mokinių kultūrinę, pažinimo, pilietiškumo, kūrybiškumo kompetencijas, mokytojai privalo plėsti savo akiratį ir tobulėti patys. Neretai nutinka taip, kad keliaujame į tolimus kraštus, o mažai ką žinome apie savo kaimynus. Todėl Anykščių rajono mokyklų mokytojų grupė nusprendė dalyvauti metodinėje išvykoje į Želvą – nedidelį miestelį Ukmergės rajone.
Pirmiausia aplankėme Želvos gimnaziją, kurios ištakos siekia aštuonioliktojo amžiaus vidurį, tačiau nesant tikslių faktų jos įkūrimo metais laikomi 1909-ieji, kai miestelyje buvo atidaryta pradinė mokykla. Mokykloje mokėsi daug žymių Lietuvos žmonių, palikusių savo pėdsakus gimnazijos muziejuje, įkurtame 1959 metais, kuriam vadovauja buvusi ilgametė mokyklos direktorė, šviesuolė, Ukmergės garbės vardo pilietė Zita Kriaučiūnienė.
Muziejuje mus svetingai pasitiko ir priėmė jo šeimininkė Zita Kriaučiūnienė, gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Rasa Povylienė ir gimnazijos direktorius Vidas Tavoras. Buvome sužavėtos muziejaus vadovės erudicija ir išsamiu pasakojimu apie miestelio, gimnazijos ir paties muziejaus praeitį ir dabartį. Įsitikinome, kad kiekvienas, iš pirmo žvilgsnio, niekuo neypatingas eksponatas turi savo istoriją ir yra svarbus bei vertingas visiems, kas ją žino. Gimnazijos direktorius aprodė jaukias ir kartu modernias gimnazijos patalpas, supažindino su jos bendruomene. Mokytoja Rasa papasakojo apie kraštotyros darbus, nuveiktus kartu su mokiniais. Kiekvienais metais mokytojos vadovaujami mokiniai laimi prizines vietas šalies mokinių kraštotyriniame konkurse „Tautos dvasios beieškant“, kurio svarbiausias tikslas – ugdyti pilietinę savivoką per savo gimtinės, tėviškės etnokultūros paveldo suvokimą. Vartydamos darbų aplankus stebėjomės įdomiomis jų temomis, apimančiomis krašto tradicijas, buitį, kulinarinį paveldą, kalbą: „Senosios Želvos krašto kapinės“, „Senieji Želvos pastatai“, „Mano prosenelių sodybos žodynas“, „Želvos krašto arklininkų leksika“ ir kt.
Želva nuo seno garsėjo arklių turgumis, vėliau – lenktyniniais žirgais bei žirginio sporto meistrais. Todėl ir miestelio herbe pavaizduotas pusiau arklys, pusiau žirgas. Tačiau ne vien arkliai garsina Želvą. Miestelis užaugino nemažai šviesių ir garsių asmenybių. Čia gyveno už chemijos mokslo laimėjimus Nobelio premija įvertintas Aaronas Klugas, kurio atminimui sukurtą paminklą aplankėme ir mes. Želva taip pat garsi ir poezijos šventėmis, kraštiečių susibūrimais ir, žinoma, ežerais bei nuostabiu kalvotu kraštovaizdžiu.
Apžiūrėję jaukią ir modernią gimnaziją atsisveikinome su šiuo istorija alsuojančiu miesteliu ir šviesiais jo žmonėmis. Grįždamos aplankėme Balninkų stiklo muziejų ir paveikslų galeriją. Muziejus ir galerija įkurti buvusių balninkiečių stiklo technologo Kazio Strazdo ir mokytojo Vlado Miškinio dėka, šiems padovanojus muziejui savo stiklo ir tapybos darbų kolekcijas.
Prieš dvidešimt metų stiklo muziejaus atidarymo metu prezidentas Valdas Adamkus pasakė: „Tai pavyzdys, kaip atitolusios nuo didžiųjų miestų vietovės gali tapti patrauklios žmonėms ir padaryti vertingą įnašą į šalies kultūros istoriją. Parodyta vietinė iniciatyva gali tapti tvirtu pagrindu ir pradžia visiems kitiems darbams.“ Pasauliui globalėjant ir keičiantis demografinei situacijai norisi tikėti, kad šie Prezidento žodžiai pildysis ir ateityje, – ypač savo akimis išvydus mažųjų miestelių šviesuolius, žmones, kantriai ir tyliai dirbančius savo krašto labui ne dėl atlygio ar garbės. Juk, pasak J. V. Getės, „kiekvienas kenčia, kai dirba tik sau. Dirbdamas kitų labui, žmogus dalijasi su jais ir savo džiaugsmu.“
